Etapas.

Mažutytei jau mėnuo, o aš pradedu suvokti brandžios motinystės idėją ir joje slypinčią laimę. Nors tik 26 man ir kvailoka, šiek tiek svaigti apie brandžią motinystę. Kuo tai pasireiškia? Spėjau pažinti savo dukrą ir save kaip trijų vaikų mamą. Žinau, kad Gina Ford, jau su pasekėjomis kikena nebe tyliai į kumštuką kampe, bet atvirai ir garsiai juokiasi. Iš ko? Iš to, kad suprantu kaip ir dėl ko mano dukra verkia, dėl ko gali suspigti, kaip skardus varpelis (taip, jos balsas – aukštų tonų garsai). Ji verkia tyliai, taip tyliai, kad viešosiose erdvėse, man užsigalvojus apie jos verksmą primena vaikai – “mama, lėliukas verkia”. Mažoji gali pakaboti tiek ant rankų, tiek ant krūties palikdama mane kartais ir be puodelio arbatos (tos pačios, kur ryte užsiplikai, o vakare išgeri). Tačiau taip ateina stebūklai. (taip, StebŪklai).

Mano vyras į darbą išėjo trečią parą po gimdymo. Ir tai nutiko daug ramiau nei tikėjaus. Mano vidus nekėlė bangų, o emocinis skardis buvo toks aukštas matyt, kad hormonų bangos atrodė, kaip lengvas tekšnojimas baloje. Ir man buvo ramu. Ramu, kad telefone yra numeriai, žmonių, kuriems paskambinus galiu ištarti “turi minutėlę?” (minutėlė – tai valandžiukė) arba “nežinau, ką daryt”. O šiaip tai greitaeigis traukinys toks “feu” ir nulėkė.

Pirmąsyk tiek nėštumo metu, tiek po jo išgirdau tiek daug komplimentų iš visų. Esu graži, išgražėjus, švytinti. Keista, nes nematau to švytėjimo ar grožio iš šono ar veidrody, tačiau jei žmonės mato, vadinasi neturėtų klysti. Labai simboliškas tapo grįžimas į baseiną – kai kaip maldoje „..tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo sūnus Jėzus…“ tapau pagirta ir pasveikinta tarp mamų su mažyliais, atėjusių į užsiėmimą. Iš tiesų šįsyk nesidievagojau “9 davatkų draudimais”.

Dažiausi – ir plaukus ir veidą, nes maniau ir manau, kad geriau atrodyti gražiai nei susiraukusi ir kad visgi gyvenu ten kur kenkia viskas – kvapai, užsiėmimai, darbas, maistas, transportas, praeinantys rūkantieji, vaikų vežiojimas viešuoju transpotu, visko suspėjimas, įtampos, santykiai su vyru ir aplinkiniais. O mano plaukų dažai be amoniako bent jau. Ir tušo kąsniais nekemšu. Kažkaip netikiu, kad nuo blastienų jis būtų kenkęs vaisiui. Nepaisant to viduje sprendžiau tą dilemą, o kodėl nesijaučiu gražia. Atsakymą diktuoja pasąmonė – savivertės trūkumas. Nors pusę gyvenimo ir abu nėštumus pravaikščiojau vis pamiršdama apie minimalų dekoratyvinės kosmetikos kiekį (nors jos visada turėjau) ir gyvenau nesukdama sau galvos. Savivertė sietina su vaikyste, kai pradedame save įsivertinti. Ir nors mamos moka pasakyti “atrodai puikiai”, bet tėčių žodis tai užkabina labiau. Ir matyt išvis atėjo laikas kai radikalizmas lūžta, kaip seni surūdiję pančiai ir makiažas, bei savęs priežiūra nebėra blogis mano akyse.

Rengiausi viską, kas patiko – nors visus aukštakulnių tabu sulaužiau dar besilaukdama sūnaus, o šįsyk tik plokštapadžiai batai, tačiau nesivarginau slėpti pilvuko, net nuo saulės vasarą, nes toks ir nekitoks nėštumas yra vienintelis ir juo reikia džiaugtis, aišku neperlenkiant lazdos.

Gėriau kavą – nes maniau ir tebemanau, kad šūvis kavos, kad ir 400ml Latte, geriau nei šliaužiojimas pasieniais dėl žemo spaudimo. Ir ne, manęs nečiūchina žalioji ar matte arbata. Su matte aš matau, bet nepramatau, kai reikia.

Turėjau telefoną arti savęs – nes jei net jis būtų buvęs toliau nei standartiškai gimdos aukšty, važiuojant viešuoju transportu vistiek gaunasi ta patį mikrobanginė, dėl kitų turimų telefonų.

Ir prie viso to: ėjau į pirtį (į pirtį eidavau visų nėštumų metu), keliavau (autostopu), tampiausi (su sunkiais daiktais), viriau dažus ir viriau juose pati, o dar skridau.

9 mėnesiai matyt labiausiai įsispaudė pradžia – neužmušamuoju F korpuso vestibiuliu, su vaizdu į valgyklą iš visų aukštų (smagu kai stebi, ginekologai, akušeriai, neonatologai ir oftalmologai – kad ir hipotetiškai. O tu sau valgai, kemši – omniomniom). Tada kelione į Ten ir atgal – tranzavimu dviese į European Rainbow Gathering – kai ėmė ir išsipūtė pilvas, tiesiog padarė puff ir jausmu, kai jau rodos tave mentelėm tuoj ritinės.
O tada po visų repeticijų puff ir nusileido, toks surauktu tarpuakiu pandas apytikslio 3.8 kg svorio ir apytikslio 52cm ūgio. Be gražių profesionalių birth photographers apie kurias taip svaigstu, be įspūingų nėštumo nuotraukų ir su trapia šeimynine laime.

Gijau greitai, tiek fiziškai tiek psichologiškai. Bakalauro gynimas kaip tas žadintuvas “o blyn, pramiegojau, reikia keltis”. Tada staigiai paknopstom iš lovos, prakaitą maskuojant dezodorantu, burnos kvapą – kramtomąja, užmiegotą veidą – pliūpsniu šalto vandens. Nebeliko nei svaigulio nei emocijų, nei nostalgijos buvusiems gimdymams, kai kelias naktis koja supuojant lopšį “NeDarNeisiuMiegotiTuriuDaugDarbo” atšaudavau vyrui ir toliau sulįsdavau į monitorių sklaidyti lentelių ir vartyti skaidrelių. Ir tai atčiūchino. Nuo nosies krapštymo visą dieną, visą savaitę. Kažkaip kai pasklaidžius mokyklos draugų gyvenimus feisbuke, keliones po dubajus ir niujorkus ar iššūkius eketėje (ne, aš joje negimdžiau) ateina suvokimas, kad aš čia tebesėdžiu su naktiniais tai irgi neguodžia savivertės. Aj gi visa JAV man rankų.

Laikui bėgant su dukra “įkalėm” naują ritmą, jei dieną einam kur nors, kitą dieną neinam į lauką išvis. Jei miegam, tai drąsiai iki 12. tai laikas, kai vėl prisimenu kaip verkia naujagimiai ir kūdikiai, bet nepamenu, kaip verkė vyresnieji. Laikas, kai atradau, kada ir nuo ko ji pavargsta ir pervargsta ir tai malonu, nes suprantu, kad ji dar kitokia – trečiokia. Revoliucionierė – kaip ją vadina viena iš močiučių. Kad nueitų miegoti turiu tam nusiteikti pati ir rimtai – išjungti šviesas, persirengti, atsigulti į lovą palikus darbus, tam mistiškajam – kažkadanors. Jei ji norės valgyti, ji valgys, net jei tai bus stotelė žiemos vakarą. Ir jei srovė pieno bus per didelė ji irgi tai parodys. Ir ji padarys viską, kad mama su tėčiu būtų kartu, net jei jie patys nevisad tai supranta. Ir su ja atradau savo vidinius demonus – tokius, kurių galvojau, kad seniai nebeturiu – kai pervargus su nakties tamsa ateina tamsiausios mintys – kad nebenoriu nieko, šeimos ir rodos basa išbėgsiu kažkur tolyn, palikdama visus. Mažutytė parodė kada ir kodėl jai reikia rankų, ir kad nuo tos dienos kai įsidėjau į nešioklę, suprato, kas tai per gėris. Išmokau (vėl) ir išmokiau natūraliosios higienos pagrindų, tad gera žinoti ir suprasti “noriu į tualetą” ar “niam, noriu niam. DABAR”. Galiausiai nebesinervuoju, kad nepadaryti namų darbai. Dabar tai už mane daro (nervuojasi) vyras ir pagrinde dėl to, kad kartais pamirštu ar kartais nejaučiu poreikio pavalgyti ar atsigerti. Džiauguosi, kad vaikai mylį seserytę (brolio terminas), o šioji juos. Kad Geistė ją drąsiai moka laikyti, o ši – laikyti galvą. Kad visi galime sklaidyti nuotraukas ir vyresnieji (kažkaip) suvokia, jog buvo taip pat išmyluoti, išnešioti.

(Džiaugiuosi), jog dingo nostalgija. Viskam, tam šlykščiam voratinkliškam jausmui, kad nebebus kaip buvo, kad nebe tas ir nebe taip. Kad tai kitas vaikas, su kitu žmogumi, kitaip lauktas. Nostalgija taip išsikraustė, kad jei ne vidinis priminimas ir bendravimas su vyro mama, galbūt nuotraukų ir visai nedaryčiau, nes kam. Ir tai buvo lėčiausias mėnuo. Kai suvokiu, kad tepraėjo penkios savaitės ir jas įsivertinu – žvilgtelėdama į kalendorių – smegenys vis dar išmeta “error” ženklą. Realybę fiksuoja tik vis labiau tįstantys mažylės žandai ir paukščiai jau rėkte rėkiantys “Ei, pavasari, mes žiauriai laukiam TAVĘS”

Ir jei patyliukais manote, kad man viskas uberlengva – klystate. Nes akušerės diplomas neišmoko, kaip pažinti kūdikį, kaip su juo susidraugauti. “Tau turėtų būti viskas labai paprasta, gi trečias ir dar akušerė” – išskaičiau viename iš susirašinėjimų. Tai jau tikrai. Žinau, tik tiek, jog pogimdyminė amnezija išnešė iš mano smegenų beveik visą sukauptą informaciją iki tokio lygio, kad kitąsyk klausiu kolegės ką daryti su negijančia bambute arba ar blogai virpantis smakriukas. Diplomas tesuteikia teisę legaliai kišti rankas į moters tarpvietę gimdymo stacionare metu, glostyti jei galvą (jei ji to pageidauja) ir nuraminti, jog visa tai praeis. Tai suteikia žinias ir įgialiojimą, nori-nenori išmokti pri- ir pa- imti tą slidų žalčiūkštį – naujagimį, kad ir kokiom didelėm baimės akim žiūrėtum ar kad ir kiek porų akių stebės tave. Tačiau diplomas ir specialybė nemoko, kaip pažinti vaiką, žmogų, kaip išmokti jį paimti ir prisiliesti taip, kad jam būtų saugu,  kaip atskirti jo poreikius ir užtikrinti visapusį rūpestį. Taip pat nemoko ir kaip sugebėti atsistoti šviesiu veidu po gimdymo, ar kad – apskritai – neskaudėtų gimdant, nes „tai matyt jau pripraptai per praktiką“ nenuteikia morališkai. Na gal truputį, bet skausmo nesumažina. Nesumažina tarpvietės tempimo, jausmo lyg būtų kas pendėlį davęs, ar to bejėgiškumo, kai atrodo, jau viskas – tik leiskit pailsėti po visko.

O jei jums tebekyla klausimas, „kaip taip galima?“, visais tais kraupiais atvejais kai sumirga spauda apie užmuštus ir pamuštus kūdikius bei naujagimius, tai atsakau – elementariai – galima. Nes 2 valandos pavargusio ir negalinčio užmigti naujagimio klyksmo sugeba ne tik mikroniniais dūriais subadyti ausų būgnelius (net jei tai varpelis), tačiau išmušti ir hipotetines skyles smegenyse. Ir paskui tyla jau įgyja spalvą ir garsą. Ir paskui jau vaikų šelionės tampa tylios. Nes tos keliasdešimt minučių ar kelios valandos nuolatinio verksmo“loop’o“ sustabdo mintis, ištrina laiką, atmuša fantaziją.  Tikrai ne visiems suprasti, kad kūdikiai ir naujagimiai nėra tokios mūsų standartų būtybės ir jiems užeina vadinami ciklai – kai jie įkrenta į būsenas, verksmo, pykčio, nepasitenkinimo ir tai išreiškia klyksmu. ir ne visiems suprasti, kad neužteks pasupti 5, 10, 15 minučių, apskritai pasupti, kad nešioti ir klausyti teks ilgai. ir TEKS. ir  kad padėti tai sušvelninti gali savo ramiu vidumi ir tiesiog būti, taip pat kaip vyras būnantis šalia gimdančios moters, tačiau negalintis perimti jos fizinio skausmo. O jei dar prisideda fiziologiniai nesklandumai – pilvo pūtimas, oras skranduke ir t.t. Įkrentame ir mes į tokias būsenas, tik mes – kaip tie netyčia juokingai nusidrėbę katinai – atsistojame lyg ir niekur nieko ir pasakome – „čia aš pavargęs buvau, čia nieko nebuvo“.

O smagiausia yra užmigti ir nepajusti to paties momento kai užmiegi… To linkiu visiems – jaukaus ir saldaus miego.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s