Liudijimai

Nesu krikščionė- katalikė, nesu induistė ar budistė, net nelabai uoliai meldžiuosi baltų dievams, tačiau nesu ir akla ar apatiška gyvenimiškiems pavyzdžiams. Nesu akla širdimi, nes akys kol kas, dar šį tą mato.

Ką išgyvena kiekviena moteris, patirianti krizinį nėštumą, nepasakosiu, nes jų istorijos yra gilesnės, nei vienas trumpas tinklaraščio įrašas. Tačiau, su šiuo reiškiniu vis susiduriu savo gyvenime. Neseniai su drauge diskutavau apie krizinį nėštumą, apie pasirinkimus, laisves ir teises. Prieš tai vienam jaunam katalikui, kuris turėjo dar neaiškios kilmės “pro – choice” požiūrį (“pro – choice” – ang. “už pasirinkimą” – požiūris, palaikantis moters pasirinkimo teisę, dažniausiai pasirinkimą pasidaryti abortą – aut. past), žygeivių klubo žygyje, dalinausi savo nuomone ir požiūriu iš kelių skirtingų taškų. Viena iš tą vakarą ištartų frazių buvo: “…ir kas kartą, kai pradedu abejoti, ar užsimerkit prieš savo vertybes ir manyti, kad visokie abortai, ar išoriniai spaudimai negimdyti “nes mes žinom geriau” yra normalu, Dievas ar Dievai, vadink kaip nori, atsiunčia man pavyzdį, dažniausiai tada kai esu viena, kai manęs nesupa vaikai ir kai aplinkui šalta, tada stipriai permąstau, tai ką patyriau, pamačiau, ir vėl grįžtu prie tų vertybių, kuriomis tikėjimą buvau apslopinus”. Šaltis ir aklumas šiame kontekste nėra fizinis. Tai moralinis, dienos darbuose ir monotonijoje išaugęs, širdies aklumas ir šaltis.

Ir visai neseniai teoriškai išmąsčius ir pasakius, kad visai normalu, kad moterys atsisako savo vaikų ir juos tik pagimdžiusios palieka, gavau liudijimą.

Į kliniką atvyko moteris, besilaukianti trečio vaikelio. Nėštumo metu nežinia ar turėjo prižiūrintį specialistą, nežinia koks jos nėštumas. Moteris – baltas lapas, kurk kiek nori. Tokių šiandien specialistai nelabai mėgsta. Iš veido, kvapo, aprangos neatrodė asociali, pavardė irgi ne mergautinė. Tik faktas, jog atvykusi gimdyti prasitarė, kad nenorės, vaikelio suglumino visus. Netrukus apie ją pasklido žinia po skyrių, vyr. akušerė informuojama, kad iškviestų socialinius darbuotojus, akušerės perspėjamos, kad tiesiog “va tokia, atidžiau žiūrėkit, maža ką”. Eilinė statistinė moteris, per du mėnesius nėštumai kartais ir man tampa tik skaičiais, pavardės – barkodais su numeriu, o moterys – atvejais – juk kai kurias pamatau, tik operacinėje ar gimdykloje, arba išrašymo dieną. Tiek to laiko ryšiui sukurti. Keliavau link gimdyklų galvodama, kas gi turi atsitikti, kad moteris, turinti jau du vaikus ir vyrą, nuspręstų būtent taip. Pakeliui dingo šaltumas, dingo ir tos hipotetinės gyvybės langelių galimybės – “juk yra gyvybės langeliai, tai galima atiduoti” tarsi tai būtų tuščio pieno butelys, kurį galima palikti pienininkui, kad pripildytų. Dingo visi tie ciniški pasvarstymai ir etiketės “dar viena gegutė”, “o gulti į lovą tai norėjo”. Atsirado šiluma ir priėmimas. Akušerės daug apie šią moterį nepasakojo, šiose puikiose ir erdviose gimdyklose daug erdvės ir vietos ryšiui kurti, tik mažai norinčių. Gimė mergytė. Dirbusios moterys lyg susitarusios daug šnekėjo apie gimusį vaikelį, kad gimė mergytė, kad geros būklės, kad APGAR balai geri, kad nesmulki. Šnekėjo taip, lyg tai būtų neabejojanti moteris, tarsi drąsintų. Ilgai nelaukus pridėjo mergytę prie krūties. Vėliau manęs paprašė patikrinti “ar nebus jau užsmaugus”. Lengvai nustėrus (nes vis dėl to kai paprašo „pažiūrėk ar neužsmaugė“ taip lyg prašytų paduoti rašiklį, išgąsdina), įėjau į gimdyklą, paklausiau kaip jaučiasi, priėjau prie jų. Viskas buvo gerai, mergaitė godžiai traukė krūtį, tik mama nebuvo tokia užtikrinta. Žiūrėjo į ją, nepakeldama akių į mane ir bandė suvokti, priimti, galiausiai pažinti, tą mažą būtybėlę. Tai buvo trumpa akimirka dviese. Ramiai pakalbinau tiek mamą, tiek mergytę, patikrinau ar ne per stipriai suvyniota, paglosčiau ir paskatinau, kad taip puikiai ir toliau maitintų. Daug atsakinėti nenorėjo ir nespaudžiau. Daugiau mudvi pasakėme akimis viena kitai. Jose mačiau tą nepasitikėjimą, savimi, manimi, visais. Ji nežinojo nei kiek aš turiu vaikų, nei mano istorijos, aš nežinojau jos. Bet žiūrėdama į ją ir jos tik ką gimusią dukrytę, jaučiau tik meilę. Meilę, nes nors ir nepažįstamas, tačiau tai nebuvo bevertis žmogus, nes labiausiai, ko dabar reikėjo joms abiems tai buvo rūpestis ir saugumas.

Ar jos vis dar kartu, kol kas nežinau, tačiau išėjusi iš klinikos ramiai dėliojausi savo vertybes. Ar galėčiau taip drąsiai teigti, jog galima atiduoti arba pati atsisakyti savo vaiko? Ne. Nes Visata jau sukūrė vietos šiam žmogučiui, belieka mums ją atrasti. Ne, nes turime prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kad ir kaip sunku būtų ar kiti mus smerktų. Ne, nes turime nustoti kategoriškai smerkti vieni kitus,o mokytis priimti ir suprasti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s