Giliau, nei Tu manai.

Tai įrašas iš neredaguotų straipsnių, įrašų kategorijos. Jame gali pasitaikyti praleistų kablelių ar brūkšnių.

 

Matyti išGeriančius žmones mūsų kultūroje norma. Net jeigu jie geria, nusigeria, pergeria. Viskas tvarkoje. Gyveni su tuo, matai, tarsi tai mano, tavo, mūsų gyvenimo dalis. Net ir norint ieškoti argumentų prieš, atsirėmus į istoriją alkoholiavimą galima pateisinti istoriniais šaltiniais. Lietuviai virdavo midų, skanaudavo alų, nuo amžių glūdumos ir mes didžiuojamės būdami skaniausio alaus tauta, visais amžiais visi gėrė ir skanavo, ką nors, kas šiek tiek “vožteli” per smegenis. Augame, užaugame, suagame. Patys skanaudami , kartais perragaudami, o kartais alkoholis tampa gyvenima partenriu palydovu, panašiai, kaip lova, seksas, moteris ar pusryčiai kasdien. Štai turiu vieną draugą, kuris į alkoholį skandina viską, ko neišsprendžia išorėje ir dėl ko jam skauda. Neužmiega , kol nepasiekia tam tikros fazės. Tyliai ir ramiai. Štai turiu tėtį, kurio girtus padarinius dabar bandau kaip kaktuso spyglius išsitraukti iš odos, smegenų, sielos, būdo. Negelbėja faktas, kad jis šaunus žmogus, negelbėja ir faktas, kad esu jo vienitelė… Dukrytė. Dabar jau dukrytė su savo anūkais, kuriuos jis myli.

Visą gyvenimą, gyvenau lyg tai būtų norma. Tik keitėsi laiko santykis. Savaitė ir mėnuo, dvi savaitės su dviem mėnesiais, trys savaitės ir mėnuo. Mėnuo, du, galiausiai pamečiau skaičių, to blaivaus ir girto laiko santykio. Iš vaikystės tėčio neprisimenu. Nuotraukos kalba, bet atmintis tuščia. Jausminė, emocinė pusės irgi tyli. Nors tėvai ir šiandien gyvena kartu. Prisimenu, kai sykį pasiėmė iš darželio, tada dar prestižinio, naujo, tik ką įkurto, Montessori, kai pyko, kad nemiegojau pietų, kai rėkdavo, kai daužydavosi, kai pamiršo pasiimti iš darželio ir tada praradau tikėjimą bet kokia laiminga pabaiga. Kai būdama tada, dar penkiametė pyplė sau atsakiau į klausimą, kad tėčio tai nemyliu, o mamą dar, kol kas, dar myliu. Ir prisimenu, kai jojau… ant jo kojos. Degtinės butelis ant stalo tada atrodė kaip trilitrinis stiklainis. Tėtis buvo linksmas. Aš ir juokiausi.

Paskui buvo mokykla. Niekas manęs nemėgo, buvau tas patyčių ančiukas, kurio plaukus pešiojo, spjaudė, pieštukus laužė, kompaktus braižė. Kol vieną dieną įsiutus taip vožiau vienam nuo „dūšios“, kad pasipylęs kraujas aptaškė ne tik grindis, bet ir lentą, suolus, mokytojos stalą. Nekečiau visų ir kartu bijojau, kad visi žino TAI, kad visi taip pat tyliai apsimeta, kad viskas yra normalu, tačiau žinojo, kad geriausia draugė turi viską apie ką aš už jos namų kampo svajodavau. Kad visi net šiandien turi viską, o aš nieko ir vis dar svajoju. Graužiau save už tai kas esu, kur esu, su kuo esu. Už tėtį, už mamą, už tėčio draugus. Niekad nebuvo man malonūs jo draugai, tie kurie žinojo ir nieko nedarė, kurie matė ir mačiau juos aš, narindama akis, nes žvilgsniai tarsi skelbė „tu irgi sutepta, tu ALKOHOLIKO dukra“  ir tie, kurių niekad nebūdavau mačiusi ir ateidavo „tam kartui“ kaip maži berniukai, tik nežaisti, o gerti. Paskui pati pragėriau paauglystę, su draugais mieste, po koncerto, prieš repeticijas, po jų. Juk linksma, grįšti ir parodyti abiems, kad aš jau irgi galiu, o ko ne. Tačiau net tos upės skystos duonos, rūgusių vynuogių sulčių, svaigiųjų „trejakių“ , „vodzios“ nenuplovė nieko.  Ir kraujas nenuplovė ir įtūžis nepadėjo, niekas. Randas atsiradęs veide nuo kirvio irgi nieko nesustatė į vietas. Mama  vis kartojo, kad viskas gerai, o tėtis guodė savo įžeistąjį ego. Mama pasistengė, kad užaugčiau su nuostata „viskas bus gerai“. Viskas bus gerai, kartojau sau, kai išėjau iš tėvų namų. Viskas bus gerai, kartojau, po pykčio priepuolių, po konfliktų, po tų keistų nervavimųsi, kai tada dar vyras, negrįždavo iš „chaltūrų“ namo, arba grįždavo su kvapu, o aš čia, su mažyle ant rankų. Arba nemiegu, arba nervuojuosi, arba tyliai, tyliai jaučiu, kaip ta nežinia iš kur atsiradusi įtampa auga.

Mano jau buvęs vyras taip ir nesuprato, kodėl pykau kai per vestuves su pabroliais, oriais ir gerbiamais mūsų draugais grįžo „tapkės“ būsenos, kai pykau, kad viską vėl riktavau aš, kai pykau, kad vėl jaučiau tą įtampą. Kai pykau, kad nesupratau kodėl vis panyru į tokias būsenas. Kai skambindavau dešimtimis kartų, kai mano lakioji vaizduotė, jau visą klaikiausią scenarijų buvo nupiešusi iš to vakaro, nors dar niekas neįvyko. Ir kai užsikraudavau save darbais, kad pervargčiau ir nueičiau miegoti, kad nukreipčiau mintis ar atvirkiščiai – nemiegočiau, kol negrįš jis ir neįsitikinsiu pati, kad viskas tvarkoje. Aš ir nesupratau, kodėl vis krisdavau taip – atrodo – natūraliai į tą įtampos ir nervų būseną.

 

Kai buvau kokių 22-23 metų sužinojau apie SAV (suaugusius alkoholikų vaikus). „Kokia durna etiketė“ galvojau tada. Taigi jau suaugai, kam dar prisiminti tą purvą, praeitį, juk viskas išėjai iš tų namų, iš tų žmonių, pamiršk. KAM? O paskui pradėjo plaukti žinios manęs link. Pradėjau atrasti. Vienąsyk pažįstama, trijų vaikų mama, Vitalija papasakojo apie rengiamą grupę. Ir tai ką ji pasakojo, man aidėjo. Pirmą kartą taip stipriai, taip giliai. Apie gėdas, apie nepritapimus, apie neapykantą sau ir bandymus nusiprausti, ne,  ką tu nusdirti tą kaltę, kaip odą ir kas kartą nepavyksta. Storiausiom, šiukščiausiom kempinėm braukiau, tryniau, ne ką tu, peiliais bandžiau išpjauti purvą iš vidaus ir save.

Ir vakar manyje vėl pabudo tas balsas, kuris jau tūkstančius kartų išdėjo mane su mama į šuns dienas, kuris kas kartą man sako, kad na va „bėgau nuo tokio santykio kokį turi tėvai ir pataikiau ant meškos“, prakeikė taip pat kaip tėtis, oj ne, neprakeikė, tik vėl  priminė, kad esu nieko verta, susidėjau su nieko vertais vyrais ir visi jų pliusai nublanksta prieš tai, kad ir jie kartais išgeria. Ir tyliai dirbau savo darbus, paskui sulaukiau Jo skambučio, „tapkės“ lygio būdamas, pasakojo gražius dalykus, tai ką sako būdamas blaivus, bet kitaip. Buvo pusė penkių. Nenorėjau miegoti, bet merkiau, merkiau ir užmerkiau akis. Ir šiandien nervavausi. Dėl to, kad nervuojuosi, o dėl to, dar labiau nervavausi. Galiausiai atradau priežastis. Taip ilgai bėgusi ir sakiusi, kad, oj ką jūs, nieko man nenutiko, veik 20 metų praleistų su vienu iš alkoholikų tėvų, oj ką jūs, nieko nepadarė, jokios įtakos, viskas gerai, sveikas, stabilios psichikos žmogus esu. Deja su amžiumi vis daugiau disfunkcijų savy randų. Nuo trupančių slankstelių, išvaržų ir kelių iki visų šitų „trigerių“ – rezonatorių.  Iki to, kad pasirodo mane juodai „trigerina“, kai mano vyras/draugas/artimas žmogus geria, kad ir vieną kartą per… savaitę ar mėnesį, kad jam smagu ir linksma. Kad pasirodo, kai sakau, kad manęs tai neliečia ir ne rūpi, pasirodo, rūpi ir liečia. Netgi giliau nei aš ar tu manei. Kad man viduje labai skauda ir labai labai baisu ir nesaugu. Kaip tai mergaitei, kurios niekas nepasiėmė iš darželio ir ji liko viena užgesus grupės šviesoms, ir kad ne mama ir ne tėtė ją vedė namo.

Bet dabar jaučiuosi jau lengviau. Radau dar vieną rezonatorių. Dabar ir apie jį kalbėsiu, kaip ir apie tą, kuris atsirado po prievartos. Nes dabar, laimei, bent jau žinau priežastį stkasiau dar vieną šaknį. Tikiuosi  išrausiu atšilus orams daržely.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s