Po penkerių metų:

Mano įsčios gaudžia. Gaudžia tarytum visa tai vėl kartotųsi. Kartotųsi tie pliupsniai, bangos ir kvapai. Štai vėl sėdžiu susikaupusi, kaip visada kai atvsiveriu tą eukaliptų balzamo buteliuką. Ir vienu kvėptelėjimu grįžtu atgal, į laiką kai paleidau savo dukrą. Niekad nepamiršiu poreikio tam kvapui, to paties kvapo ir tų kelių akimirkų, kol prieš organizmui užsipildant eukaliptu godžiai uodžiu, taip godžiai, kad net sustoju kvėpuoti. Per akis pralekia viskas ir kaip filmuke, kuris sukamas labai labai greitai. Vasara, Labanoras, mudviejų Taip, miškas, šilumos ir išsipildymo pritvinkusi šilta naktis, toliau vasara, pirmoji ginekologė, priešprieša, žeminimas, moralas, paguoda, stovyklos, maistas, pykinimai, vėmimai, dar daugiau maisto, dar daugiau stovyklų, audra, kai supratau, kad yra angelas virš mano pečių, Daumanto grįžimas, nauja pradžia, ruduo, studijos, pirmųjų namų kvapas, apsikabinimai, Jurga, šeimos, ratai, laukimas, laukimas, sprendimai, sprendimai, dar daugiau sprendimų, įtampa, žiema, užšalę vamzdžiai, krosnis, malkos, pilvas, miškai, traukiniai, pūslelinė, nemigos, laukimas, pavasaris, ramybė, laukimas, žinojimas, rytojus, dukrytė.

Prieš 5 metus tai buvo paskutinė rami naktis prieš viso gyvenimo audrą ir paskutinis mūsų pasispardymas. Tarpas tarp rytojaus ir dukrytės jau aprašytas. Žmonės pastebi, jog toji istorija primena polką. Kaip įdomu. O man primena vaiko atėjimą, saugumą, žinojimą, ramybę, pasitikėjimą. Savimi. Savimi ir vaiku. Ir aplinka. Man tai skamba riedančiomis ašaromis, kurios upėmis tekėjo, antrą parą žiūrint į visus tuos linkius, taip dieviškai sukurtus. Dieve, dar dabar nuotraukos mane teleportuoja atgal. Ir netikiu, kad prabėgo, jau/dar/net penkeri metai.. Niekad nepatyriau, ką reiškia vienatvė po gimdymo, mat tarp mano gimdyklos ir pogimdyvinės palatos nebuvo jokio skirtumo, tik žingsnis nuo baseino iki lovos. Aš nemačiau personalo atimančio vaikus vos jie pilnai užgimsta. Negirdėjau žodžių, nepatyriau atsiskyrimo… tarp manęs ir jos tada nebuvo nieko, kaip ir dabar. Esame mudvi. Pilnos, augančios, mergaitės. Mergaitės virstačios moterimis.

Matyt turėčiau tęsti tos istorijos, kurią anąsyk – kaip polkos trypčiojimą – aprašiau, pasakojimą.
Jai išsispyrus iš mano įsičių ir nusklendus baseino dugnu nesijaučiau pavargusi, ar nusikankinusi, buvau geriausioje vietoje kur galėjau būti ir ačiū Jurgai. Už pa(si)tikėjmą. mano patirtis atvedė mane ten kur esu dabar, atvedė prie moterų, prie gyvybės vartų. atvedė į save. ir tai taip stipru, jog kalkit, muškit kryžiais neatsižadėsiu. ir ji maža, bet jau daug žinanti mergaičiukė, kaskart kvykteli, kai lekiame pro televizijos bokštą, kas kartą čiauškia, apie tai kai pasakoju kaip gimė, kai rodau žmones ir kai juos pažįsta. galiausiai, kai pripuola prie Jurgos, ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad jaučia. galiausiai – kai moko.
Ir šiandien jai penki. Tik penki – jau penki.

ir tiems kas perskaitė iki galo:
po šventės, įgriuvom į namus, kaip minia žmonių į liftą. nuovargis it svarmenys sunkėsi smegenyse. jau toli liko tėvų pažintis su draugu ir draugėmis, pašnekesiai ir diskusijos. ramiai poteriaudama darbus, kuriuos vaikai turi padaryti iš dukrytės išgirstu: “Ačiū, mama, už gimtadienį“, net po to, kai tortas išslydo iš rankų mašinoje ir kai svečių buvo mažiau dėl įvairių force majore. sustingstu, nutirpstu akimirkai ir puolu čiupti į glėbį savo mažąją. ne, didžiąją…IMGP0002

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s