Apie tragedijas

Tokio šalto dušo kaip Saviečių tragedija, po didžiųjų švenčių, seniai neturėjome. Ramiai atsigaunančius po švenčių ar toliau jas tęsiančius – eilinius žmones – akimirksniu pasiekė kraupi žinia. Šaltas dušas – netik pats įvykis, tačiau ir visos tragedijos narpliojimas, Reakcijos ir antireakcijos. Pirmą sykį „delfyje“ mačiau rekordinį – virš 2400 – komentarų skaičių. Žinios apie naujieną, po Lietuvą pasklido dar tą patį vakarą, maždaug tokiu pat greičiu, kaip apie Paryžiaus teroro aktą – po Europą. Tūkstančiai pasipiktinusių, lojančių, nes po ilgo laiko turime dar vieną beprecedentį ir sveiku protu nesuvokiamą, mirtimi pasibaigusį, vieno iš tėvų, išpuolį prieš vaikus. Iš tiesų skaitant ir sekant visą atomazgą darosi ir juokinga ir graudu. Kodėl? Nes pirmas klausimas, kurį byliai ir nebyliai uždavė tiek skaitantieji, tiek rašantieji, buvo „ar tėvas buvo blaivus?“. Lygiai taip pat kai įvykus kitam, buitiniam konfliktui šeimoje, yra klausiama „ar buvo iš asocialiųjų, ar gaudavo pašalpas?“ tarsi tai būtų pakeitę įvykio eigą ar pasekmes. Lygiai taip pat, kai vairuotojui sukėlus kraupią autoavariją su nekaltais žuvusiaisiais yra klausiama „ar vairuotojas buvo blaivus?“, lyg tai kažką keistų duotuoju momentu. Lygiai taip pat, kai žuvus naujagimiui ir (arba) gimdyvei, klausiama „ar gimdė namie?“, tarsi nuo atsakymo kažkas priklausytų, kai jau viskas yra post factum. Lygiai taip pat kaip susirgus vaikui klausiama „ar buvo paskiepytas?“, tarsi ištarus „taip“ vaikas stebuklingai pasveiktų. Tarsi blaivumas, ligoninės ir skiepai būtų kažkokia panacėja. Ne. Nes ne blaivumas ir ligoninės saugo mus, o mes patys, mūsų vertybinė skalė ir sveikas protas. Ar bent jau tas likutis, kurį turime.

Kaip rodo praktika, tokiems išpuoliams nereikia ir alkoholio. Matyt auga nauja sociopatų karta. Ir alkoholis nebėra pagrindinis akstinas, tokiose ir panašiose istorijose. Iš tiesų vienintelis jausmas, kurį jaučiu įvykus šitai tragedijai, tai yra atsakomybės jausmas. Atsakomybės, nes gal jau užtenka užsimerkti prieš geriančius ir smurtaujančius vyrus, gal visgi užtenka visas moteris nurašyti į „socialiai degradavusių sadomazochisčių krūvą“. Gal jau laikas pripažinti, kad smurtas prieš moteris ir vaikus – toli gražu – nėra „aj čia būna ir nieko tokio“ ir, kad tai nėra neatsiejama kaimo gyvenimo dalis. Kaimas nėra kažkokia ,specialiai tam sukurta terpė ar aplinka, kurioje tai gali vykti ar turėtų vykti.

Vienintelė emocija, aplankiusi mane, tai ne pyktis, tačiau lengvas apmaudas. Lengvas. Nes kaip mama ir kaip moteris, jaučiu solidarumą vaikų netekusiai jaunai mamai, su kuria esame veik bendrametės ir išties apmaudu, kaip baimės paveikta moteris nepagalvojo čiupti mažųjų ir bėgti slėptis su jais. Apmaudu ir dėl to, kad valdžios surengtas vaidinimas prezidentūroje buvo itin prastos kokybės ir, kad labiau tai buvo vaidinimas dėl vaidinimo. Ir, kad plika akimi buvo matomi trūkumai. Kaip teisingai pastebėjo Š. Černiauskas http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/sarunas-cerniauskas-kiekvienam-po-sulini-500-562963 svarbiausios valdžios figūros tiesiog surengė maratoną. Kuris pasikvies daugiau ministrų ir atras mandresnį sprendimą. Ura. Nors Grybauskaitė nusprendė nekurti naujos institucijos, tačiau– galiu lažintis – esamų įstaigų darbuotojai jau kitų metų sausį, į pusę problemų atsakys „deja biudžetą planavo praeita seimo kadencija ir jis per mažas, kad galėtume spręsti didesnes problemas“. Apmaudu ir dėl to, kad bene prieš tris metus, skambiai priimtos įstatymo dėl smurto artimoje aplinkoje pataisos, šiandien pasirodo kaip ir visi įstatymai – turi spragų. O juk pamenate, kaip aštriai buvo diskutuojama, apie policijos atiminėsiamus vaikus ir jų saugų transportavimą iš potencialą žalą keliančios aplinkos ir automobilių tam pritaikymą? Aš pamenu. Tačiau ne apie tai.

Kol visi narstė ir vartė straipsnius, toliau bandydami į savo galvas sutalpinti protu nesuvokiamą dalyką, noriu atsisukti kiek į kitas mažiau pastebimas detales.

Vertybės ir švietimas

Nuskambės nuobodžiai, bet tegu. Kaltinti vieną ar kelis asmenis tai būtų paprasčiau nei du plius du. Nes juk taip, paprasta suversti visą – na gerai 70 procentų kaltės tėvui, tada 20 proc. motinai, dar po kelis aseikėti socialinių tarnybų darbuotojams, policininkams ir vietinei savivaldai ir štai atpirkimo ožių – nors tvartan vesk. Nes mūsų visuomenėje priimta visada ieškoti atpirkimo ožių. Ir jų nerasti, o netyčia radus, nukryžiuoti. Tačiau kalti yra ne tie kas kažką padarė ar nepadarė. Kalti esame visi. Kad leidžiame. Leidžiame ir toleruojame pastoviai girtaujančius vyrus, kad visada galvojame, jog „aš tai ne jis“ ar „mes geresni“. Nė velnio. Tyliai toleruodami geriantį Stasį, Petrą ar Antaną tyliai toleruojame ir visas susijusias nelaimes – avarijas, pjaustymus, badymus ar vaikų skandinimus šuliniuose. Mums, mažai tautai, kaip Motulės Europos sąjungos įvaikintai mergaitei, visdar gėda prisipažinti, kad va „mes leidžiame mušti mūsų moteris, mes galime jas engti ir kad tai yra mūsų problema“. Apskritai garsiai apie tai kalbėti nedrįstame, nes tai nevyriška, o ar žinome kas yra vyriškumas? Kol kas tik skelbiame, kad vyrai skysta, arba geria ir daužo moteris su vaikais. Smurtas mumyse taip įaugęs, kad net nebepastebime, kaip apsieiti kam nors nedavus į dantis, norint pasiaiškinti santykius.

Sociopatų karta.

Su didėjančia laisve l rinktis, galvoti, daryti, spręsti, didėja ir žiaurumo laisvė. Rodos „sovietiniai“ vaikai jau užaugo ir dabar augs „laisvos Lietuvos“ vaikai, tačiau jei vaikai gali katinams badyti akytes (pamenate žiaurųjį „eksperimentą“ su kačiuku Šiauliuose? Aš dar pamenu), tai nenuostabu, kad kiek ankstesnės kartos tėvai, mėto savo vaikus į šulinius ar kiša medinius pagalius į užpakalius. Tačiau tokia sociopatų karta negalėjo atsirasti iš niekur. Man patiko psichologės Alice Miller knyga „Kūno maištas“, kurioje visas nelaimes ji narplioja per vaikų santykį su tėvais. Ir iš tiesų. Pirma mintis išgirdus tokią tragediją buvo „o kaip tėvai užaugino šį žmogų?“ kažkuriame straipsnyje paminėta nedidelė įžvalga, kad žudiką tėvai saugojo nuo pasaulio, gali būti raktas į tai kodėl jam „trūkusi plionkė“ pasireiškė būtent taip. Galbūt sakysite, kad tai kvaila. Tačiau vadinamą „jaunėlio psichinį sindromą“ pastebiu ne pirmoje šeimoje. Pavyzdžiui: šeimoje auga dvi dukros, vyresnioji ir keliais metais jaunesnė. Pirmoji baigia mokslus sukuria šeimą, susilaukia vaikų, yra gerbiama bendruomenėje, jos tėvai taip gerbiami, o jaunesniajai vis nesiseka: anksti pastoja, pastoviai naikina save, gydosi nuo psichozių ir vis bando žudytis, nesvarbu, kad Dievai jai padovanojo vaiką. Kas iš to? Nedidelis pastebėjimas: kad kartais, net prie geriausių norų ir ketinimų, net ir išsilavinę ar tiesiog – erudicija pasižymintys – tėvai perlenkia lazdą: stipriau ir griežčiau užauginę vyresniuosius, jaunėlius ypač myli ir lepina, saugo, labiau nei vyresniuosius. Bijodami, kad mažesnis bus „užspaustas vyresniojo“ ar neturės tiek kiek vyresnysis stengiasi nuo pat pradžių jam padėti, nes jis jaunėlis ir tai tarsi status quo. Kitaip tariant, dusina juos. Ir to rezultatas, kad vieni suserga fiziškai, kiti dvasiškai. Vieni naikina save, kiti aplinkinius. Net jei mama ar tėtis jį ar ją, mylėjo ir suteikė viską, ką tuo metu galėjo ir turėjo geriausio.

Ir tai tėra viena iš hipotezių, jokių būdu tai ne faktas ar dogma. Nes lygiai tiek pat akmenų galima primėtyti ir į sovietinio auklėjimo padarinių daržą.

Smurto ir socialinės vertybės

Kol visi toliau aikčioja, kaip niekas nieko nematė, kaip mama šitaip galėjo gyventi su tokiu smurtautoju, aš ramiai sutinku, kad galėjo. Vat paprastai. Dar paprasčiau, nei visokios musulmonės ar išsilavinusios damos. Nes tiesiog. Mylėjo, tikėjo, vylėsi. Visai kaip mano mama. Pirma moteris, kurią pamato ir su kuria auga mergaitė, yra jos mama. Ir jei mama neįdiegia ar neišugdo savivertės, ribų ar elementarios savigarbos tai ir mergaitė jų dažnai neturi, nebent suveikia mechanizmas atvirkščiai ir norėdama „paprieštarauti“ mamai, dukra elgiasi visiškai priešingai. Vėlgi, žvelgiant per tėvų ir vaikų santykių prizmę didelė tikimybė, kad daugelyje šeimų vaikai matę ar patyrę smurtą, patys užaugę yra linkę į jį. Kad vaikai vaikystėje versti tylėti apie mušimus, vėliau tylės ir užaugę, nes manys, kad taip turi būti ir tai natūralu. Kad moterys užaugusios su smurtaujančiu tėvu, pačios gyvens su smurtaujančiu vyru ir gali būti, kad smurtaus prieš savo vaikus. Ir tai natūralu, nes dažniausiai augdami tokioje aplinkoje vaikai ne(be)mato, kad gali būti kitaip, o jei ir mato tai žino, kad toks „rojus“ – artima aplinka be smurto – yra ne jiems skirtas ir kad jie to neverti. Ypač, kai aplinkiniai irgi užsimerkia ir priima kaip jau natūralų faktą. Mes visi tylime ir vertiname tai, kaip savaime natūralų dalyką. Tiek besaikį ir bekultūrį alkoholiavimą, tiek moterų daužymą „nes juk pačios „daveda“, tiek vaikų lupimą „nes juk reikia drausmės“. Ir paskui stebimės, kad moteris, nebepabėga nuo mušančio vyro. Turime nustoti smurtą prieš moteris vertinti, kaip „aj čia sykis“ ar „galbūt pati prisiprašė“. Moteris nėra menkesnis objektas, kad ją būtų galima daužyti, ar badyti, ar pjauti. Ir tą pagaliau turi suprasti abi lytys. Būtent, mes moterys, parodydamos, kad nebevertiname tokios praktikos, kartu parodysime ir solidarumą, būtent neužsimerkdami vyrai taps akstinu ateityje ir pavyzdžiu kitiems vyrams, būtent problemos iškėlimas ir viešinimas, o ne idiopatiškų aktualijų (kaip antai, kad „rusai puola“, o „Europoje pilna musulmonų“) transliavimas, gali atgaivinti mūsų atbukusias košės pavidalo smegenis. Ir tik aukštesniosios klasės gali sau leisti ir domisi kaip vaikus užauginti be beržinės košės.

Savanoriaudama krizinio nėštumo centre ne sykį susidūriau ir kuravau – globojau besilaukiančias nepilnametes. Manęs nešokiravo pats faktas, kad nepilnametė ir jau laukiasi, mane šokiravo faktas, kaip tokios jaunos būsimos mamos, nebepastebi problemų. Ir kokios uždaros yra. Pakeisti tokių merginų mąstymą, kad „gali būti geriau“, kad reikia siekti ir norėti, yra nelengva. Dažnai tokio tipo žmonės ypač gyvendami panašioje aplinkoje, save izoliuoja nuo kitų, o kitus, kaip labai aiškiai įdiegtą dogmą, laiko svetimšaliais. Moterys dažnai neatskleidžia, kad vyrai prieš jas smurtauja, neatskleidžia ir, kad jas išnaudoja (pavyzdžiui seksualiai) nes bijo kelti vėją, nes bijo, kad bus blogiau, nes kažkada vaikystėje, bandydamos instinktyviai save ginti, gavo dar daugiau ir jų pasąmonėje tai jau yra užgniaužta. Dėl patirtų traumų jos taip saugoja save, jei tai galima pavadinti saugojimu.

Grįžtant prie alkoholio temos, darsyk persuku naujųjų metų vaizdą. Ne pirmą sykį, sausio pirmosios naktį visa aplinka nusėta buteliais, vien kiek jų pristumdėme su vaikais eidami nuo Bernardinų sodo iki Kudirkos aikštės. Kažkaip jau net nebeįdomu klausytis ar žiūrėti kiek kas nuotraukų įdėjo į „feisbuką“ su buteliu rankoje ar dantyse, nes tai tik parodo, kad alkoholis yra gerai. Visais atvejais. Nesu kategoriškai prieš jo vartojimą, tačiau manau, kad tam turi būti taisyklės ir vertybės. Aišku drausdami išmokysime mases apeiti draudimus ir tai tik priešins, bei sunkins alkoholio kultūros keitimą.

Šaškės ir žmogiškumas

Užgniaužti gali būti ir žmogiškieji faktoriai. Šie dažniau būna užgniaužiami, mokantis, stebint, atliekant praktiką. Kai matai ir supranti, kad dabar tu turi užsimerkti prieš save, savo instinktus ir tai, ką norėtum daryti. Kartais tai daroma vardan gero (pvz.: kai ieškant nuskendusio vaikino, neleidžia nerti jo ieškoti, vardan to, kad pats neprigertum ir tavo vaikai neliktų be vieno iš tėvų), tačiau dažniau tai būna dėl biurokratinio bukumo. Man patiko Kristupo Krivicko komentaras http://tv.lrytas.lt/?id=14520989131451633721 , apie tai, kad iš tiesų klausantis šios atomazgos negali neužvirti kraujas, kaip žmonės tapę abejingais, nematė potencialios tragedijos (kalbama apie socialinius darbuotojus), kaip policininkams „nesugrojo“ žmogiškumas leistis traukti VAIKŲ (kurie nėra dar tokie sąmoningi, kad gebėtų išgyventi įmesti į šulinį) su turimomis priemonėmis, kaip pareigūnai lengvai ir robotiškai geba nusipjauti ir likti dar abejingesni kartodami „ne mano kompetencija“ ar „policininkai ne gelbėtojai, įrangos neturi“. Ir išties, nežinia, pagal visus biurokratinius kampus ir linkius, kas turėtų kompetenciją įvertinti kaip ištraukti du vaikus iš šulinio, neturint nieko tik virvę, tačiau faktas, kad žmogiškumui kompetencijos nereikia. Sveikinu, atėjome į tą tašką, kai užuot reagavę pagal savo instinktus, trypčiojame vietoje, stumdydami atsakomybę vieni kitiems it šaškes. Juk nei vienas politikas taip ir (kolkas) neaplankė besigydančios, žuvusių vaikų mamos ir neužtikrino, kad jai šiuo metu būtų teikiama geriausia psichologinė pagalba, juk turime tikrai ne vieną šviesų ir profesionalų specialistą, kuris specializuojasi būtent išgyvenus pasikėsinimą į gyvybę ir artimųjų žūtį. O juk galėjo, gi rinkimai jau šiemet. Ir sveikinu dėl to, kad kelis metus gąsdinę(si) vaikų teisių žvėriškumu, juvenalinėmis justicijomis ir Šalaševčiūtės bandymais „prastumti“ lietuvišką „Bervenaten‘ą“ galiausiai matome, kokios jos – vaikų teisės – iš tiesų yra neveiksnios. Juk paprasčiau yra vartoti šį terminą ir manipuliuoti pvz.: vidurinės klasės darželinukų tėvais, jog šiems vėluojant pasiimti savo vaiką bus iškviestos vaikų teisės, nes juk auklėtojos negali palaukti dar 5 ar 10 minučių jei tėvai strigo spūstyse ar šiek tiek vėliau baigė darbą.

Tikiu, kad po šios tragedijos, net ir nesiklausantieji suklus labiau ir bus mažiau abejingi savo aplinkiniams, tikiu, kad nustosime visus, vartojančius alkoholį vadinti bendriniu įvardžiu „alkoholikas“ ir pagaliau pradėsime kreipti dėmesį, į tuos kurie iš tiesų nemoka svaigintis arba normaliai elgtis apsvaigę. Tikiu, kad mamos ne tik šią, bet ir ateinančias savaites stipriau apkabins savo vaikus ir džiaugsis, kad jie gyvi, nors ir erzina kartais. Tikiu, kad moterys, kurios išgyveno ar vis dar išgyvena smurtą šeimoje, nepabijos imtis priemonių ir joms užteks valios pastangų, išsivaduoti nuo skriaudikų. O labiausiai noriu tikėti, kad tarp visų pareigūnų ir socialinių darbuotojų atsiras tų, kurie nebijodami „susišikti“ sau karjerą tokiomis kritinėmis situacijomis, pamirš viską ir perlips tą biurokratijų ir kompetencijų barjerą, gelbėdami mušamus, skandinamus vaikus ar matydami, kad vienoje ar kitoje šeimoje „ryškiai, kažkas netvarkoj“.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s