Vilnius – Varšuva – Tatrai – Budapeštas -Zagrebas – Viena – Varšuva – Vilnius. 1 dalis

Salut

Žmonės sako, kad dažniausiai žmogus išeina iš proto keliaudamas arba bent jau taip mano. Tačiau aš manau, kad iš proto išeinama dar iki to. Lengvai išprotėti pradėjau dar tuomet, kai liko kelios dienos. O dangau, ką susidėti ar tilps, ar pakelsiu ir t.t. kuprinė toli gražu nebuvo dar pripildyta, o aš jos jau viena ranka nuo žemės neatkėliau. Vienas, du pertvarkymai ir po krūvą ar krūvelę, ko gi kito, jei ne rūbų (taip, man racionaliai susipakuoti aprangą, yra didelis Quest‘as, nes gi kaip, be to, ano, trečio ar penkto ??) palikau pradžioj ant sofos, o paskui ir spintoje, kuri rodės kaip išluota. Vien higienos priemonės papildomą kilogramą ar net daugiau užėmė, o kur visa „technika“??? „Mano kolega 10 dienų sugeba su 2 maikėm ir 2 kelnėm apiseiti ir viskas, o tu???“ taip brolis išreiškė susirūpinimą, pamatęs mano kuprinę ir neveltui. Žygis po senamiestį su kuprine, kuri iš principo nepritaikyta, tokioms kaip aš (ji man tiesiog švelniai per didelė, kaip ir viskas šioje žemėje, kas yra daroma on average size) nubrozdino mano kryžmens gumburus, vakare vadinamos Veneros duobutes ne tik, kad jaučiau, jog turiu, bet jos dar ir raudonavo….

Kaip man sekėsi „ramiai“ ir tvarkingai iškeliauti iš Lietuvos? Taigi viskas buvo sėkmingai sumauta, kai autobusų stoty, atvykus laiku, lemiamu momentu neradau paso savo. Tiesa pasakius, reikėtų vėl patikrinti kur jį įsidėjau, nes nuo vakar nemačiau …. ok jis jau po širdim mano wind-water-proof Everesto vidinėje kišenėje. Ieškojimas ir finalas, kai teko išsikrauti daiktus iš autiko, buvo pretty fucked up moment. Kadangi šeiminykščiai atvyko išlydėti tai, su kuo pasidalinau adrenalinu? Teisingai su Daumantu. Paskui lėkiau namo, radau pasą, nusipirkau bilietą (per skubėjimą, niekaip nesupratau, kodėl  e-bankas nepatvirtina mano ID, kol nepamačiau, kad bandau per estų Swedą prisijungti) galvotrūkčiais, su mašina nulėkiau į Panoramą, pamečiau mašiną, atsispausdinau bilietą ir galų gale atsipūčiau, kai likus keliom minutėm supratau, kad viskas ką turiu padaryti jau padaryta, beliko sulaukti to citrinio autobuso, su planšetėm ir superduper comfortiniu salonu. Tos kelios valandos lakstymo sutilpo į 5 minutes, maždaug priminė stangas, kai iki vaikučio užgimimo likus visai nedaug, laikas ištirpsta ir pamačius, tą būtybę, pirmos 2 valandos atrodo kaip kelio akimirkos… Taigi žemė draugiškai išslydo iš po kojų kai atsidūriau Lenkijoje. Nesuprantu jų kalbos, nežinau kur esu. Where am i, where are you? Ok. Knyga, kurią turėjau buvo Alice Miller „Kūno Maištas“. Lėtai neskubant suskaičiau iki tol, kol akys, pradėjo ašaroti, o aš, kol perskaičiau sakinio pabaigą, jau spėau pamiršti pradžią. Kaip man ji? Bus atsikiras aptarimas. Kol kas įdomu.
Ką gi Varšuva… O DANGAU. ČIA TAI MIESTAS. Mhm didžiulis, huge, epic… O dangau, kartu su kitais lietuviais nustembam kiek, vietos laiku, t.y maždaug apie vidurnaktį, mieste [daug] žmonių. Pasijaučiau kaip iš kaimo, nes juk visada sakiau, kad, va, Vilnius tai jau kažkas, o palyginus su Varšuva. Mažiau nei niekas. Tik senamiestis gražus… taigi nuotykiai prasidėjo tuo, kad netyčia užmetus akį į maršrutą, kaip nusigauti iki hostelio ir supratus kur esu, staiga ir prieš įlipančiųjų srovę, nusprendžiu išlipiti. O tai yra Varšuvos centrinė autobusų stotis, kuri irgi man priminė epizodus iš futuristinių filmų arba high urban culture. Kadangi daiktų daug ir viską reikia sukišti į vieną kuprinę (salone pasiėmiau mažesnę kurpinę, su PC, arbata knyga, krovikliais ir t.t.) išlipus tą ir darau, nerūpestingai pasidedu knygą, kuri aiškiai duoda suprasti kitiems, kad ne vietinė esu ir pradedu pakavimąsi. Jau beveik susipakavau ir… mane užkalbina kažkoks nepažįstamasis. Pokalbis nuo „iš kur tu? Ar pirmąsyk Varšuvoj?“ pereina iki „ar galiu palydėti iki hostelio?“ hostelį pasiekiam su klausimu „any plans for tonight?“ not big ones…. tad adventure no.1 – turas po naktinę Varšuvą. Daiktus palieku hostelyje pasiimu tik tai ko reikėtų, t.y. fotikas, kuprinė, piniginė ir t.t. vaikinukas, kuris dirbo priėmime šiek tiek nustebęs, kad tokiu metu checked in… mini Niujorkas, taip Varšuvą apibūdina amerikonai lenkams ir jie žiauriai teisūs. Mano kompanionas  – Kšyštofas, nusprendžia parodyti šiek tiek daugiau nei tik naująją Varšuvą. Susižaviu [garsiai] tramvajais ir Voila! „maybe you‘d like to go with metro?“ „ofcourse i‘d love it“ su šypsena iki ausų. Nusileidžiam į tik ką atidarytą metro stotį, lengvas skersvėjis pranašauja apie požeminį judėjimą ir …. kažką įdomaus. Toliau stebiuosi: miestu, žmonių kiekiu (toks įspūdis, kaip Vilniuje kokią 9 vakaro, nors jau po vidurnakčio gerokai), metro – viskuo. Visdar netikiu – nepažįstamasis užkalbina gatvėje, juk to nebūna, nebent filmuose, o aš filmais, ypač holivudiniais, netikiu. Bet šįsyk tai realu. Parodė, Varšuvos mokslų akademiją, prezidentūrą, universitetą (nuotraukos bus vėliau, bet bus – pažadu). Pas juos kaip tik vakar buvo Smolensko tragedijos metinės, kai lėktuvas su visa grietinėle, tiksliau valdžia, išsitaškė prie Smolensko. Milijonas žvakučių, gėlių upė,  žmonės, policija. Pabuvom ir jau  grįžtam. Ir štai begrįžtant ir prasilenkinėjant užkalbina vaikinas. Taip ekspresyviai ir lenkiškai, kad mano veido mimika išduoda nuostabą ir… padovanoja gėlių. Dirbtinių, but yet….. amazed.. WOW aš apstulbus. Kitas niolika minučių esu lengvoj ekstazėj ir šoke. Toliau su kompanionu – gidu šnekam apie architektūrą, kultūrą ir t.t. likus visai netoli jo darbovietės ir ten kur buvo jo mašina, malonus pasiūlymas slovėniško vyno degustacijai [nes pasirodo jis tik ką iš Liublijanos grįžo, su jų paveldu]. Wait a moment…. OK. Ir tik po to suprantu, kad shoot, taigi jau sumokėjau už nakvynę, taigi planavau su drauge susitikti (įmetus į fb nuotrauką, kad iškeliauju, parašė draugė, kuri irgi Varšuvoj dabar ir nusprendėm susitikti iš ryto), tačiau… planai pasikeitė… sutinku paskui bevažiuodama dar permetu galvoje visus Cos and Pros ir (o tu šventas ir durnas mano naivume) tikiuosi išsimiegoti ir paskanauti vyno ir nusiprausti, be jokių garbanotų minčių. Reikėjo pamatyti to vaikinuko, kuris tąnakt dirbo hostelyje, veidą, kaip maždaug pusę dviejų nakties pasakiau, kad i‘m checking out. OK… jis buvo daugiau nei nustebęs, vien mano pavardė jam iškėlė klausimą iš kur aš esu… priešistorė, kaip atsirado pasiūlymas apie vyną, buvo tokia, užklausiau, kaip viešuoju nusigauti iki Krokuvos kelio ir viskas išsirito į tai, kad jis gyvena toj daly, todėl ryte galėtų mane pametėti, jei apsitočiau. And i‘ve took my chances… vynas kaip sakiau, buvo labai geras, tik, kad aš nevalgius pirma „apšilau“ su savo orkaitėje keptomis cukinijomis ir baklažinais vis šis tas. Butelį pabaigėm maždaug apie pusę 4… pliurpėm apie lietuvių-lenkų draugystę, istoriją, politiką ir t.t. ir… kad mano ryža spalva žiauriai graži, aš pati very atractive, with artistical soul (ką čia man ant kaktos užrašyta, c‘mon galima originaliau???, nes nesijaučiu nei artistic, nei ką), mėgstanti meną ir literatūrą, turitnti tą, kitokią išvaizdą, primenačią skandinavę ir žodžiu neįprastą lenkams (jo, nes gal ryža???) ir t.t WTF? WTH????!!!. Ir čia buvo wait wait wait. Prie ko tai??? Mano juodo humoro šulinys pasipildė nauju gradavimu: „pirma – tūpai šypsosi – level 1. Paskui – gražios akys, gražūs plaukai, next level – kažkas įdomiaus apie mano kūną (pvz.: kad aš kaulų rinkinys, nors šitą matau kasdieną), next one – komplimentai asmenybei, (atkreipti dėmesį jei tai  prasideda „meniška siela“) ir next one – kontaktas, paprastas, bet fizinis,  per kurį išreiškiamas shall you join my bed… Tragedija (facepalm, big one)

Šio žmogaus nestabdė tai, kad turiu vyrą, du vaikus. Nu, bet  c‘mon. Kol tiesiai šviesiai nepasakiau, kad aš turiu miegmaišį ir miegosiu jame, o ne join you in your bed, he took his chances. And lost…. man ir juokinga ir graudu buvo. Juokinga, nes dar niekad taip aiškiai paprastais žodžiais nebuvau pasakius, po galais ( !!! ) , jei siūlai vyno su potekste tai ir pridėk tą potekstę, nes aš priėmiau tik kvietimą vynui. Mano reakcijos rodančios, kad tai yra daugiau nei keista [netgi nemalonu] netikėta,  suveikė, bet trumpam. Galų gale, įlindau į dušą, tapau žmogumi, išsileidau kasas ir šlumštelėjau į miegmaišį. „You tricked me“ ir pro plyšį matau porą akių, maždaug per 70cm nuo manęs… „????!!!!! WHAAAAAAAAAAAAAAT?“ Ką, ta prasme? „You took shower for long time thinking that i….“ „no thinking nothing and taking shower as i usually do“. Jopštvairogės,  šik slyvom taip ir norėjosi pasakyti, bet vietoj to, draugiškai nukreipiau temą, kad visgi 4 ryto, žmogau. Ir lūžau. Nu nafik. Nusivyliau, švelniai tariant, vyrais, ir didžiavausi savim. I told you in the beginning nieko nebus. And I MEAN THAT… sorry aš tikra šikna sugebu būti, nepaisant, kaip kam spaudžia smegenis instinktai [sakykim taip].. Rytas buvo mandagus, iš serijos „vakar nieko nebuvo“ ir „ar pameni visą pokalbį?“ [o panašu, kad būčiau pamiršusi??]. mano kūnas mane taip draugiškai siuntė į visas 4 puses, kad tik dėkojau, kad nėra blogiau  yra kaip yra. Dizzy head, lengva diskordinacija ir 100% orientacija. Aj ir dar skrandis iš proto einantis „jėst chačių“. Rytą pabaigėm makdonalde, ne tam kuriame dabar sėdžiu… ups jau 12 pas mus. Tad šiaušiu Krokuvon… ir į Popradą.

This slideshow requires JavaScript.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s