Apie Patalus

Matyt mažiausiai per visą gimties virsmą dėmesio gauna vaikelio patalai. ne, ne tie, kuriais išdabinamas lopšys ar lovelė, bet tie, kuriuose jis kutuliojasi pirmus devynis mėnesius. Patalai arba placenta. Vienas iš gimties pabaigtuves simbolizuojančių ritualų ar ceremonijų yra atsisveikinimas su taip vadinamasi pirmaisiais vaikučio namais.
Kas ji tokia?

Placenta tai mėsiškos konsistensijos minkštas, bekaulis organas, galutinai susiformuojantis 13 nėštumo savaitę ir augantis kartu su vaikeliu iki pat nėštumo pabaigos. Su vaikeliu placentą jungia virkštelė, kuri dažniausiai būna apie 50cm ilgio arba tiek, kad gimusį vaikelį mama be problemų galėtų pasikelti lyg krūties ir pradėti žindyti dar nenukirpus jos. Bet grįžkim prie placentos. Oficialioje literatūroje jos gimimas yra vadinamas III gimdymo laikotarpiu.

Ką veikia placenta ir kam jos reikia?

Rodos vaikelis įsčiose auga, nuo 10 savaitės jo visi organai jau yra susiformavę ir pradeda atlikti savo fiziologines funkcines, tad kaip ir nieko daugiau nereikėtų. Tačiau. Placenta yra didžiulis filtras, kuris apsaugo augantį vaisių nuo žalingų aplinkos veiksnių (ačiū joje esančioms gynybinėms trofoblastų ląstelėms), kaip antai plataus spektro virusų: herpes simplex, citomegalo, polioviruso, toksinų, kai kurių vaistų ir panašių blogybių, kurios gali paveikti augantį vaisių arba jį numarinti. Be to tai yra vaikelio plaučiai, tiekiantys jam gyvybiškai svarbų deguonį iš mamos ir maisto medžiagas kartu. Taip pat joje susipina (t.y vienoje vietoje esti abiejų) mamos ir vaiko kraujagyslės, per placentą į vaisių patenka maisto medžiagos išsifiltruoja kraujas, iškeliauja šlapimas, gaminasi nėštumo hormonai (estrogenai, progesteronas, žmogaus chorioninis gonadotropinas). Nuo 13 savaitės būtent susiformavusi placenta perima iki tol kiaušidžių atliktą funkciją – hormonų gamybą ir veikia kaip endokrininis organas (beje pats didžiausias iš visų žmogaus endokrininių organų). Viena iš teorijų apie gimdymo pradžią teigia, kad placentos išskiriami hormonai susimaišydami į kokteilį su vaikelio ir mamos hormonais būtent sukuria tą gimdymą užkuriantį impulsą. tačiau….
Nurašytas požiūris
Iki gimdymo buvusi vienu svarbiausių (po vaisiaus) nėštumo dalyvių, vos užgimus placenta yra nurašoma į medicinines atliekas. Tik ką buvęs ypatingai brangiu ir svarbiu organu (pavyzdžiui jei įvyksta placentos atšoka, vaisius žūva ir šio proceso sustabdydi beveik neįmanoma) po gimimo jis tampa nieko vertu mėsos šmotu. Juk iš tiesų, kiekvienos echoskopijos metu privalu yra patikrinti kurioje vietoje yra placenta ir nelinksmos prognozės laukia tuomet kai gydytojai praneša, jog placenta yra žemai arba yra jos pirmeiga (pirmeiga tai toks reiškinys, kai placentos kraštas yra arti gimdos kaklelio žiočių, jas dengia dalinai arba visiškai, pagal tai yra skirstoma į dalinę, kraštinę ir visišką placentos pirmeigas). Kaip taip nutinka, kad kai vaikelis sėkmingai (arba nelabai) nusileidžia mamai ant krūtinės, pagrindinis apsaugos barjeras nuo išorinio pasaulio blogybių,retsykiais tampa  smalsumo objektu ir kartais studentų mėsinėjimo eksperimentu? nori nenori tenka suktis į istoriją ir ten ieškoti atsakymų.

Šiek tiek istorijos ir tradicijų.

Nežinia kaip buvo kol nebuvo rašto ir civilizacijos, tačiau kiek leidžia prisiminti mūsų kraštuose užrašyti ir įamžinti močiučių pasakojimai, nuo senų senovės palcenta buvo laikoma pagarbos vertu objektu. Gimus dukrai mūsų krašto moterys ją laidodavo gale lauko, kad toli nutekėtų dukra, o sūnui – prie namų slenksčio, kad atsivestų gerą marčią. Atėjus tarybinei santvarkai ir moteris suvarius į ligonines, placentos pradėtos naikinti naikinimo būdu, o moterys, pametusios ryšį su savo giminės  moterimis ir močiutėmis, nebežinojo jos tikrosios paskirties. Laimei žmogaus žingeidumas yra neužmušamas ir po keliasdešimt metų moterys vėl pradėjo domėtis ne tik vaikelio, bet ir placentos reikšme. Dar vėliau smalsumo vedami, domėtis pradėjo  ir mokslininkai, vieni įkvėpti paplitusių mitų ar gandų, kiti – iš savo pačių smalsumo ir noro žinoti. XXa pabaigoje moterys grįžo prie tradicijų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ( kai kur tos tradicijos nebuvo pamintos, o tiesiog atėjo iš lūpų į lūpas) ir vėl prisiminė pirmuosius kūdikio patalus ir sukūrė savus atsisveikinimo papročius.

Laidoti arba deginti.

Mūsų krašte atsisveikinimas su placenta nėra dar toks populiarus, kaip senosiose civilizacijose ar atgal į gamtą žengiančioje vakarų kultūroje. Tačiau tos šeimos, kurios nori užbaigti gimties virsmą gražiu ir intymiu ritualu, bet ne krikštynomis, dažniausiai tai padaro atsisveikindami su pirmuoju kūdikio namuku. Kaip jau minėjau, pagal tradicijas placenta gali būti laidojama. tiesiog. Neretai susukama į drobę, galbūt į pirmąjį kūdikio rankšluostį (seniau šie buvę lininiai, tad netokie stori kaip šių dienų frotas), galbūt į marškinėlius ar tiesiog drobės skiautę ir palaidojama. kartais drobė pagal mamos fantaziją gali būti siuvinėta ar raštuota ar perrišta rankų darbo juosta. Tačiau tai nėra privaloma. Kaip tik storesnis placentos “įpakavimas“ prailgina natūralų placentos irimą. Palaidojus placentą, šalia jos arba ant jos, dažniausiai sodinamas medis. Kur ir koks, kiekvienos šeimos individualus pasirinikimas. Vienos šeimos kooperuojasi ir medžius sodina kurdami parkelį, arba kad įprasmintų panašiomis aplinkybėmis gimusius vaikus pvz.: namie arba cezarinukus, arba iš tų pačių pažįstamų ratų, tačiau dar daugiau šeimų tai daro tiesiog dviese (vyras ir moteris, kartu pradėjo, kartu pabaigs) arba trise, arba tiek kiek vaikų jau turi, pasilikdami tai kaip šeimos apeigą.
Deginimas yra mažiau žinomas ir jis siejamas su pagoniškos tradicijos deginti mirusįjį inspiracija. Šiai apeigiai ruoštis galima labai įvairiai ir individualiai ir tai visiškai priklauso nuo šeimos pažiūrų. Kai nusprendžiau ir pribrendau, kad laikas paleisti savo dukrą, jos placentą sudeginau, maždaug po metų ir 8 mėnesių. Ir būtent tokį būdą pasirinkau, nes norėjau greitos transformacijos (palyginti degininimas yra vienas greitesnių būdų atsisveikinti) ir nenorėjau laukti nežinia kiek laiko, kol galų gale kirminai ir skaidytojai baigs savo grobuonišką puotą su mano indėliu. o be to iš praktinių sumetimų tai buvo ruduo, tad….
Deginimui, kaip ir laidojimui didelės išminties nereikia. placentą galima paruošti ir “supakuoti“ lygiai taip pat kaip laidojant, tik svarbu nepersistengti, mat, kad ir kokia stipri ugnis būtų, tačiau ji nepersiskverbia per 15 tankaus audinio sluoksnių. renkantis ugnies kelią, daugiau dėmesio dera skirti praktiniams dalykams, pvz.: kuro – malkų paruošimui, nes “maximos“ akmens anglių ir degaus skysčio neužteks. norint gerai ir be pėdsakų sudeginti placentą, pastovią laužo kaitrą reikėtų palaikyti iki 2-3 valandų. panašiai kaip degant keramiką tik trumpiau. O paskui, ugniai nurimus, pelenams ataušus dalį jų galima pasiimti su savimi ir išbarstyti ant arba šalia vaikui pasodinto medžio.

Praktinis suvartojimas.

Dar vienas būdas kaip naudingai po gimdymo panaudoti patalus, tai yra juos suvartoti: džiovinant, darant “glotnučius“ arba “smūčius“ ar kitaip preparuojant. Žinau, kad tai labai daug diskusijų keliantis pasirinkimas, tačiau ne viena, tokį būdą pasirinkusi, moteris pasakoja, jog po gimdymo “atsistatė“ gerokai greičiau. Ne, placentose jokių paslėptų “woodoo“ kerų nėra, kaip ir nereikia šokti ritualinių šokių ją vartojant. Visa paslaptis yra hormonai, kurių po gimdymo joje apstu . Beje, nereikia ir visos jos vartoti, norint pasidaryti jėgų “boosterį“ užtenka atsignybti ar atsipjauti vieną ar kelis katiledonus (motininė placentos pusė susideda iš mažų salelių vadinamų katiledonais, pagal juos šiandien akušerės ir gydytojai, o seniau pribuvėjos matydavo ar placenta išėjo visa ar ne). Ar tai tikrai padeda? Praktiškai pasakyti negaliu, tačiau visos mamos, kurios pageidavo, kad padėčiau paruošti placentą arba pasidalinčiau žiniomis kaip tai padaryti rezultatu liko patenkintos. Užsienio šaltiniai teigia, kad būtent placentos vartojimas pogimdyviniu periodu mažina “žydruosius bliuzus“ (angl. baby blues) arba staigią pogimdyvinę nuotaikų kaitą. Tą patį pasakoja ir mamos.

Ir visgi kam to reikia?

Vieniems vaiko gimimas baigiasi grįžimu iš ligoninės į namus. Kitiems krikštynomis, tretiems – išėjimu į kiemą po kelių ar keliasdešimt dienų, dar kitiems medžio pasodinimu ar kitokiu pabaigos įprasminimu. Kai deginau placentą tai dariau su  mintimi, kad laikas dar vienam vaikui mūsų šeimoje ir šis ketinimas suveikė. Kaip bebūtų keista ar paradoksalu, tačiau lauktis sūnaus pradėjau būtent po to kai dukros pirmieji patalai virto pelenais. O iš tiesų žmonės tai daro dėl įvairiausių priežasčių, vieniems mada, kitiems etapo užbaigimas, tretiems intymumo stoka, ketvirtiems – šeimos tradicijų kūrimas. Ir gerai, nes kuo toliau tuo labiau mūsų vertybės mąžta, o tradicijos nyksta.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s