Medicininė kultūra

Kas kartą pravėrus ligoninės duris mane ištinka kultūrinis šokas. Kartais gerąja prasme, tačiau neretai ir blogąja. Nors dažniausiai ligoninėse ilgai neužsibūnu ir po kelių valandų ištrūkstu namo, tačiau kartais net tų kelių valandų užtenka, kad nuostaba išliktų ilgam. Kai pirmą sykį dalyvavau gimdyme ligoninėje, nuo patirtų emocijų bluosto nesudėjau parą. Ne todėl, kad nebuvau mačiusi gimdymo (tuo metu jau buvau tapusi mama). Tąsyk mane kur kas labiau nustebino personalo elgesys ir su moterimi, ir tarpusavyje. Stebiuosi ir dabar – atlikdama praktiką vienoje Vilniaus ligoninėje. Kad būtų korektiška ir diskretiška, pirštais nerodysiu ir vardų neminėsiu.

Darbo „širšių lizde“ ypatumai

Būtent taip. Vienas dalykas yra pamatyti personalo tarpusavio bendravimo peripetijas vilkint paprasto eilinio „pašalinio“ rūbus, tačiau apsiavus baltas šlepetes ir užsimetus baltą chalatą pasaulis sužimba kitomis spalvomis. Nebe pirmą sykį tyliai stebiu sistemos darbą dėl visuomenės ir mūsų gerovės, tačiau kol kas ši praktika sukėlė bene daugiausia įspūdžių per visą studijų laiką. Pačioje pradžioje motyvaciją stropiai gilinti žinias ir tobulėti gerokai „padidino“ slaugos administratorės palinkėjimas: „Pačios čia įsiprašėte, tai pačios dabar ir dirbkite“, suprask, pačios prisidarėte sau bėdos, tai pačios ir tvarkykitės. Per daug nesureikšminusios galbūt prastai rytą pradėjusios moters žodžių pasiskirstėme į skyrius. Nežinau, kaip kitoms, tačiau man teko susidurti su ypatingai hierarchiją ir pripažinimą mėgstančia vyresniąja akušere. Gal viskas ir būtų nieko, juk tai svarbi medicinos įstaiga, bene pati svarbiausia iš visų sričių besiremianti milijonais be galo svarbių protokolų ir reglamentų, tačiau vis tiek neapsieinanti be vidinio gyvenimo, nors, tiesą pasakius, į kurią medicinos sritį dursi, visų specialistai sako, kad yra pačios svarbiausios srities atstovai. Čia rimtai aiškinusi, kaip privalau būtinai peržiūrėti visas naujausias ir pasikeitusias normas ir kad visada turiu privalomuoju būdu klausyti ir TIK vykdyti, o ne spręsti ir veikti (žodžiu, nulis iniciatyvos), vos sutikusi kitą darbuotoją išsyk ima dalintis asmeninio gyvenimo detalėmis visiems girdint. Ir visas rimtumas ir sudėtingumas čia pat baigiasi. Suvokusi, kad 3 poros akių keistai į mane spokso, pasistengiau nutaisyti ne taip aiškiai nuostabą išduodančią veido išraišką, nors iš tiesų nustebino apkalbų lygis ir spektras.

Kokia atmosfera skyriuje, trumpai nušvietė viena iš sanitarių, kuri, kaip supratau, nemėgsta prie kavos puodelio aptarinėti jau išrašytų ar iškeltų pacienčių pogimdyvinio laikotarpio detalių. Kitas dalykas, kai į skyrių patenka moteris per pažįstamus, tuomet pasakų apie ją mažiau, tačiau daugiau šnabždėjimo ir šiurenimo, nes juk vis tiek taip įdomu ir maga pakomentuoti. Pavyzdžiui, kad vyr. akušerė, savo giminaitei ir elektrinį virdulį iš personalo virtuvės į palatą atnešė, ir šiukšlių dėžę arčiau lovos pristūmė, ir kad „buvo labai užsiėmusi ir turėjo neatidėliotinų reikalų“ valandą gerdama kavą su giminaite, nors visas skyrius jos laukė. Gražu. Sistema tiesiog klesti. Mums, tūloms praktikantėms, tik stebėti ir mokytis.

Kitas įstrigęs atvejis – netikėtai užsipildžius akušeriniam skyriui buvo paprašyta paruošti kelias vietas mamoms su naujagimiais aukštu aukščiau esančiame Patologijos skyriuje. Suprantu, kad esant dideliems ir nestabiliems darbo krūviams kartais ir nervai tampa nestabilūs, tačiau ar tai leidžia „atidaryti gerklę“ ant kitų darbuotojų? Vargu. Visgi pagarbos kartelė neturėtų kristi net tuomet, kai ant jos tuo metu statomas didesnis nei įprastai krūvis. Ir net jeigu tenka po keliasdešimt sykių lipti laiptais iš skyriaus į skyrių, aiškintis tiek gyvai, tiek telefonu su aukštu ar žemiau esančio skyriaus darbuotojais dėl protokolų laikymosi, dėl pacienčių, jų naujagimių ir kitų dalykų.

Beje nežinau, kaip tektų jaustis, jeigu man gimdant vidury stangų įėjusi neonatologė, užuot pasisveikinusi, imtų griežtu tonu aiškinti gydytojai ir akušerei apie neonatologo iškvietimo reikalavimus ir kriterijus žmogui, kuris tai padaro telefonu. Ir aiškintų tik todėl, kad prieš 15 minučių su ta pačia akušere skambant visam koridoriuj apsikeitė ne pačiomis gražiausiomis frazėmis. Matyt, tokiu pat tonu pasiųsčiau visus už durų ar kur nors kitur aiškintis darbinių santykių.

Požiūris į pacientę

Koks personalo požiūris į pacientes ir jų vyrus, netrukus sužinojome. Viena pirmųjų patirčių – kai atėjusi moteris paprašė „pamatuoti tonusus“, na taip, liapsus linguae, nes tai, ką ji turėjo omenyje, buvo ne tonusų, o vaikelio širdies tonų klausymas, tačiau tądien budėjusi akušerė, gera mentorė, išsyk mane „paprotino“. Norėdama būti paslaugi, tačiau kartu ir kategoriška, moterį išsyk palydėjo ir „uždarė“ į palatą, na, kad be reikalo „čia neslankiotų“ ir išdėstė, jog „labai gudriomis tampa kai pastoja. Supermamos visokios atseit apsiskaičiusios. Vištos“. Taip ji mane išmokė dviejų pamokų: pirma, , kaip taisyklingai įvardyti procedūrą (nors, tiesą pasakius, jei kalbininkai girdėtų, kaip šneka medikai, tai ausys jiems jau seniai nusiraitytų) ir, antra, kad šios konkrečios akušerės niekam nerekomenduočiau, nebent šeima specialiai norėtų turėti su kuo pasiginčyti. Taip ir loštelėjau akis išpūtusi. Mintyse.

Ar moterį visuomet reikia informuoti prieš procedūras, kiekvienas gali savęs paklausti, įsivaizduodamas save pacientės ar jos artimojo vietoje. Aš manau, kad būtų mažų mažiausia sveika ir mandagu, jei gydytojas prieš kišdamas rankas prie ar į „gerą vietą“ bent jau teiktųsi atsiklausti. Tuo tarpu praktikoje susidūriau su kiek kitokia nuomone, kai numatant, jog galbūt pacientė nelabai domisi savo nėštumo eiga bei būsimu gimdymu, su ja galima daryti kas patinka. Pvz., sukišti prostaglandinų, nepaaiškinus nei apie jų naudą ar žalą, nei apie alternatyvas gimdymui sužadinti, nes vat „a, čia ta, kur niekas neįdomu jai“.

Koks gimdymo skyriaus požiūris į pacientę, tapo aišku pasiklausius skyriaus vedėjo nuomonės. Pakeliui į operacinę, eidamos stebėti dar vienos sekcijos (cezario pjūvio operacijos) su viena rezidente pradėjome šnekėtis apie gimdymo pozas. Sulig tais žodžiais, jog galima paklausti gydytojų apie tai, į operacinės persirengiamąjį atėjo gimdymo skyriaus vedėjas. Kadangi buvome tik trise, vedėjas su šypsena veide tarė, „jog vis tiek visos pabaigia taip pat, kaip bekeistų tas pozas. Ir kad pozų keitimas čia tik durnumui parodyti“. Man neliko nieko, kaip tik pačiai išspausti nekaltą šypsenėlę ir pasiruošti stebėti operaciją.

Ne ką įdomiau būna, jeigu moteris raitosi nuo skausmingų sąrėmių ir pradeda garsiai dejuoti. Kas kartą iš gimdyklos pasigirdus dejonėms viena ar kita akušerė bėga tekina, neretai rankose laikydama švirkštą. Kai gimdyklos apytuštės, toks akušerių darbas atrodo normalu. Maža ką. Tačiau kai gimdyklos pilnos, o prie kavos aparato driekiasi laukiančiųjų „į“ eilės tokie akušerių lakstymai koridoriumi atrodo mažų mažiausiai juokingai. Ir kartu graudžiai. Nes suleisti nuskausminamuosius dažniausiai gauna leidimus tik iš gydytojų, o iš kai kurių su priedu per daug nepasakoti, kam kas leidžiama, „kad koks vyras nepradėtų putotis“.

O kaip kartais išgauti iš moters, kuri jau panirusi į gimdymą, „pritarimą“ nuskausminimui atlikti? Pavyzdžiui, kartais anesteziologas gali apšaukti moterį tuo metu, kai jai sąrėmio pikas, ir gali apšaukti taip, kad net sandarios uždaros durys nepadeda. Nors tikiu, jeigu ji realiai pasinertų į gimdymą, tuomet ne tik tą patį anesteziologą, tačiau ir ligoninės stogą savo balsu nuneštų. Tačiau šaukti ant moters galima netik tuomet, kai reikia gauti jos pritarimą nuskausminimui. Kartais galima apšaukti tiek vyrą, tiek moterį, kad užuot kišęsi „kur nereikia“ (šiuo atveju tai buvo moters tarpvietės kirpimo klausimas bei virkštelės užspaudimo klausimai) pražiopsojo vaikelio gimimo laiką ir jį tenka atsekinėti iš kardiotokgrafo užrašų. Ir kad, matyt šviežiai iškepti tėvai yra kalti dėl to, jog vaikelis gimė su priegalviu (arba vadinamu naujagimio gumbu), kaip ir dėl to, jog akušerė moterį įkirpo per giliai.

Kita nuomonė

Požiūrį į kitokią nuomonę specialybėje pirmiausia diegia švietimo įstaigos. Jei jos nesugeba to padaryti tada jį galima išsiugdyti pasitelkiant kultūrinį išprusimą arba toleranciją. Tačiau ne visad. Labiausiai atliekant praktiką ligoninėse nuvilia ne tik pagarbos trūkumas gimdančiajai ir į pasaulį ateinančiai būtybei, tačiau tolerancijos trūkumas kitaip manatiems darbuotojams, tėvams atvažiuojantiems susitikti su savo vaikeliu. Pasakyti, kad palaikai gimdymą vandeny ar kitokiomis pozomis nei ant nugaros arba, kad tokios naujovės kaip dulos gimdymo metu yra reikalingas dalykas tolygu visiems prisipažinti, kad esi homoseksualus.

Statusas

Kai kurios ligoninės Lietuvoje turi naujagimiui palankios ligoninės statusą, kitos dedasi turinčios, trečios neturi ir net nesiekia šio statuso. Tačiau nei viena ligoninė neturi motinai palankaus statuso, kas irgi yra labai svarbu, nes gimdyme darbuojasi du: Ji – devynis mėnesius nešiojusi ir supavusi ir jis – į pasaulį besilukštenantis vaikelis. Tad visas būsimas mamas kviesčiau neapsirikti, pamačius įvairias lenteles prie įėjimo durų ir ligoninę rinktis ne pagal statusus ar sienų spalvas, o pagal gydytojų pagarbos ir kultūros lygį.

Pabaigai („tik“ gimdymas)

Vis dėlto džiaugiuosi, kad, turėdama du vaikus, pradedu sirgti tam tikra Alzheimerio forma, ir visų detalių, dėl kurių vis dar spirgu nuo patirtų kultūrinių šokų, taip puikiai nebepamenu, nes kitaip, matyt, ne vieną, bet kelias naktis nemiegočiau. Kas kartą, kai „po visko“ užveriu ligoninės duris iš lauko pusės, kyla vienokių ar kitokių klausimų apie gimimą. Juk neveltui mūsų močiutės labai gražiai atsiliepia apie vaikelio gimimą, sako, jog tam mažam žmogeliui reikia meilės ir šilumos.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s