Būna dienų

Nėra namų be dūmų – taip sakė protingi žmonės, lietuviai. Iš tiesų, daug sykių rašiusi apie vaikų auginimo teikiamą, naudą, džiaugsmą ir malonumą, šiandien pašnekėsiu ir apie kitą pusę, kai yra ne tik žiedeliai, bet ir spygliai. Kartais būna tokių dienų, kai vos pramerkus akis supranti, kažkas netaip. Netaip išlipi iš lovos, netaip dantis išsivalai, viskas nuo menkiausios smulkmenos ima erzinti. Gerai jei tik erzina daiktai, ar pačios veiksmai. Tačiau būna dienų, kai erzulį kelia vaikai, tie patys, savi, laukti, nešioti ir mylėti. Kelia erzulį, nes laksto po kambarį pusplikiai ledinėm kojom ir rankom ir nesirengia, neklauso kai paprašai rengtis, o šalia gulintis mažylis dar nespėjus nė į kelnes įšokt, jau skundžiasi prisišlapinęs. Tada viena koja kelnėse tenka keisti mažylį, kuris kuo labiau nurengiamas tuo labiau rėkia, o balsu ir akimis susitarti su didesniąja apsirengti. Pažiūrėjus į laikrodį ir supratus, kad miegamajame kėlėmės 2 valandas, šmėsteli mintis: „jei kur tektų važiuoti, tai nieku gyvu nespėčiau arba tektų keltis labai anksti“. Atrodo logiška ir suprantama, kad tai smulkmenos, nors ir nemalonios, tačiau išpylus jas iš kantrybės taurės, diena nesibaigia. Pusryčiavimas irgi padrikas: kol veik trimetė dukra dėsto ko norėtų pusryčiams, aš tuo tarpu bandau jos norus įgyvendinti, vienoje rankoje laikydama mažiuką, kita kaisdama vandenį arbatai, ir traukdama pusryčių ingridientus. O mažasis kategoriškai priešinasi tiek būti nešioklėje, tiek būti gultuke ir mėgautis sesės kompanija, ką gi, gerai. Kantrybės taurė, nors ir tuščia ar pustuštė, bet nejučia ima pilnėti. Pilnėja ji nuo visko: nuo daiktų ne vietoje, nuo vaikų ne vietoje, nuo šunų ar augalų ne vietoje, nuo nepadarytų darbelių. Po to, kai užuot prisėdus pažaisti su mažąja, 15 kartą tenka pilnai perrengti atpylusį brolį, ir nuo eilinio skundo būti paguldytam ant komodos pervystymui, kūdikio verksmą įstengi tiktais klausyti ir sugerti kaip kempinė, už lango šviečianti saulė jau tampa nebematoma ir pasislėpusi už pilkų ir niūrių erzulio debesų. Vienintelis dalykas, kurio tada laukiam yra iš darbų grįžtantis tėtis. Laimei tokios dienos praeina, kitą dieną išaušta nauja diena ir nors lapkritiškai pilka už lango, tačiau šviesi viduje, nuo vaikų čiauškesio ir šypsenų vos prabudus. O jei tokios dienos užsitęsia, tuomet belieka tikrąja to žodžio prasme apsišarvuoti ta, kartais per greitai išsenkančia kantrybe ir stengtis nepykti, suprasti, nerėkti ir nebekreipti dėmesio. Juk niekada nesakiau, kad auginti vaikus lengva…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s